Manau sutiksite, kad daugelio sodininkų ir daržininkų noras – užauginti savame sklype kuo didesnį ir kokybiškesnį derlių. Nes jei ne tai, tai kam tada gaišti laiką? Tačiau yra nustatyta, kad nurinkus bulvių derlių iš sklypo su 100 kg bulvių, išnešama 10 kg žemių. O visumoje su derliumi išnešamos ir augalams būtinos, jų sunaudotos, maisto medžiagos (1 tonai derliaus – 100 kg medžiagų). Sunku patikėti, bet taip yra. Ir kasmet, netręšiant organinėmis medžiagomis, maisto medžiagų mažėja, nyksta humuso sluoksnis, atitinkamai mažėja ir augalų derlingumas, suprastėja vaisių ir daržovių kokybė. Negaudami pakankamai maisto medžiagų augalai silpniau vystosi, tampa mažiau atsparūs ligų sukėlėjams ir kenkėjams, kurių dirvoje tik daugėja.
Taigi, norint užauginti gerą ir kokybišką derlių, augalus būtina maitinti. O augalams augti būtinos įvairios maisto medžiagos. Makroelementų (azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, sieros) augalams reikia didelio kiekio, o mikroelementų (geležies, vario, cinko, silicio, mangano, boro, ir kt.) – visai nedaug. Pagrindinis šių maisto medžiagų šaltinis yra dirva bei organinės medžiagos. Dirvoje gyvenantys mikroorganizmai skaido organines medžiagas į mineralines, tinkamas augalams įsisavinti, kartu su apirusiomis organinėmis medžiagomis sudaro humusą. Būtent humuso sluoksnis dirvoje pats vertingiausias (nors „gamtininkai“ su manimi nevisai sutiks). Jis ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet atlieka ir daugelį kitų, labai naudingų funkcijų: palaiko gerą terpę klestėti naudingiems dirvos mikroorganizmams, stabilizuoja dirvožemio drėgmę, šilumą, padeda deguoniui patekti į dirvą, sumažina žalingų medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) judrumą joje bei mineralinių medžiagų išplovimą. Todėl humusingame dirvožemyje augalai geriau auga, jų derlius būna geresnės kokybės. Vienuose dirvožemiuose būna gausu humuso, kituose ne, tačiau palaikyti humuso sluoksnį reikia ir tuo, ir tuo atveju. Ypač tai svarbu smėlinguose, nederlinguose dirvožemiuose. Mikroorganizmams palengva skaidant organines trąšas, užtikrinamas ilgalaikis augalų aprūpinimas maisto medžiagomis bei humuso sluoksnio palaikymas. Organinės trąšos (mėšlas, kompostas, sideratai, mulčias) yra natūralios kilmės, todėl nekenkia nei sveikatai, nei aplinkai. Su jomis į dirvą patenka naudingi mikroorganizmai, visos augalams reikalingos maisto medžiagos. Sintetinės mineralinės trąšos, priešingai organinėms, greitai prisotina dirvą maisto medžiagomis, kurios lengvai išplaunamos su filtraciniu vandeniu ir taip teršia aplinką. Be to, naudojant sintetines mineralines trąšas, mažėja dirvožemio mikroorganizmų bioįvairovė, jų veikla. Nustatyta, kad jei kas ketveri penkeri metai žemė gauna maždaug 400–600 kg/a organinių trąšų, humuso sluoksnis bei dirvos derlingumas nemažėja. Humuso nemažėja ir tada, jeigu kasmet į dirvą įterpiama po 100 kg/a organinių trąšų. Palankiausias tręšti laikas yra pavasaris (pradžiuvus dirvai), mažiau tinkamas – iki rudens. Negalima tręšti įšalusios dirvos (nuo gruodžio iki balandžio mėnesių). Tręšdami bet kokios rūšies organinėmis trąšomis, būtinai atsižvelkite, kokiems augalams jos bus skirtos. Skirtingi augalai reikalauja skirtingo medžiagų kiekio:
| Maisto medžiagų poreikis | Daržovės |
| Mažiausias | Ankštinių šeima (pupelės, pupos, žirniai, sojos, lęšiai) |
| Vidutiniškas | Salotos, cikorijos, gelteklės, svogūnai, česnakai, pankoliai, morkos, špinatai, pastarnokai, cukinijos, ridikėliai, kaliaropės, ropės, burokėliai, paprikos |
| Didžiausias | Gūžiniai ir žiediniai kopūstai, salierai, agurkai, porai, pomidorai, moliūgai. |
Seniems medžiams maisto medžiagų reikia mažiau negu jauniems, augantiems. Dideliais lapais augalams reikia daug azoto, su žiedais ir vaisiais – kalio ir fosforo elementų. Ankštiniams augalams papildomai nereikalingos azoto turinčios trąšos, nes jų šaknyse gyvenančios gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą iš atmosferos.
Viena svarbiausių organinių trąšų yra mėšlas. Tai vienas iš vertingiausių gyvulininkystės produktų. Jo energetinė vertė tokia pat kaip gyvulių suėsto pašaro. Mėšlas – tai jau iš dalies paruoštas maistinis tirpalas. Jis gali būti naudojamas kaip biologinis stimuliatorius skatinant mulčio skaidymą, stiprinant augalų imunitetą ir gydant jau sergančius augalus. Gamtinėje žemdirbystėje mėšlas kartu su kraiku (kurio turi būti ne mažiau kaip 2/3) naudojamas mulčiavimui, ypač tinka visoms sodo kultūroms, braškėms ir stambesnėms daržovėms. Būtent mulčiavimui, o ne įterpimui į dirvą. Priklausomai nuo mėšle esančių sausų medžiagų kiekio (kraiko) mėšlas gali būti skystas, pusiau skystas ar tirštas. Pastarasis yra pats geriausias ir tinkamiausias tręšti, mažiausiai teršiantis aplinką, todėl jis labiau naudotinas. Kaip ir kitos organinės medžiagos, mėšlas labai pagerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį mikroorganizmais ir maisto medžiagomis, skatina humuso susidarymą. Mėšle esančių maisto medžiagų kiekis ir santykis priklauso nuo jo rūšies, kraiko kiekio ir kt. Vertingiausias yra kraikinis paukščių mėšlas, tačiau naudokite saikingai – jis labai koncentruotas. Kraikinis kiaulių mėšlas turi daugiau fosforo ir azoto nei galvijų ar arklių mėšlas. Ilgiau laikomą mėšlą sukraukite į 1,5–2 m aukščio krūvas ir apipilkite 10 cm durpių, žemių sluoksniu. Mažose krūvose ir nepridengtas mėšlas greitai vėdinasi, netenka daug azoto, perdžiūva, maisto medžiagas išplauna lietaus ir polaidžio vandenys. Be to, neįkaista ir todėl gerai išlaiko piktžolių sėklas. Tręšti tinka tik gerai išlaikytas, nešviežias mėšlas. Iškratytą mėšlą, patartina kuo greičiau įterpti į dirvą. Antraip, manoma, po 6 valandų (iškračius mėšlą), prarandama net 30% azoto. Molinguose, sunkiuose dirvožemiuose mėšlą reikia įterpti į 12–15 cm gylį, lengvuose, smėlinguose į 20–25 cm gylį. Aparti mėšlą smėlio dirvose per sekliai (12 cm gyliu) irgi negerai, nes dėl greito mineralizacijos proceso lietingu laikotarpiu daug azoto ir kalio iš ariamojo sluoksnio išsiplauna ir patiriama nuostolių. Išvęžtą į dirvą ir iškratytą mėšlą būtina tuojau pat užžerti nes kitaip patiriami dideli azoto nuostoliai. Prarandama net iki 90 proc. amoniakinio azoto. Netręškite mėšlu, gautu iš didelių gyvulininkystės kompleksų – ten gyvulių priežiūrai gali būti naudojami kenksmingi chemikalai. Geriausiai, jeigu turite gyvulių, naudokite jų mėšlą, o jei ne – pirkite iš smulkiųjų ūkininkų. Kad mėšlas gerai laikytųsi, nedžiūtų ir neišgaruotų azotas, krūvos paviršius padengiamas plonu (5 cm) durpių ar kompostinės žemės sluoksniu. Taip sukrautas mėšlas kaista, jame temperatūra pakyla iki 50 laipsnių, dėl to žūsta piktžolių sėklos bei įvairūs ligų sukėlėjai. Dauguma piktžolių sėklų kiaulių mėšle daigumą praranda po mėnesio, o galvijų mėšle – po 1,5-2 mėnesių. Norint, kad mėšlo krūva įkaistų greičiau, reikia įmaišyti iki 10 proc. pjuvenų. Pavasarį tvarkingai į krūvas sukrautu ir šešis mėn. išlaikytu mėšlu jau galima tręšti rudenį prieš dirvų arimą ar perkasimą. Tačiau sukrautas rudenį ir išlaikytas šaltu metu iki pavasario mėšlas tręšimui dar netinka, nes esant žemai temperatūrai organinės medžiagos fermentuojasi labai silpnai. Jis gerai perpus tik iki rudens, todėl juo rudenį ir tręškime laukus bulvėms, kopūstams ar pomidorams auginti. Išimtį galima padaryti tik ruošiant pavasarį dirvą agurkams sėti, nes jie mėgsta tręšimą šviežiu mėšlu. Pirmaisiais metais mėšlu patręštoje dirvoje neauginkite morkų, ridikėlių, ridikų, bulvių – šviežiai iškratyto mėšlo kvapas privilioja jų kenkėjus (sprakšius, morkines museles).
Durpės. Įvairios durpės dirvos fizines savybes pagerina panašiai kaip ir kompostas arba mėšlas. Nuo durpių lengva dirva pasidaro tarsi sunkesnė, geriau išlaiko vandenį bei mineralines trąšas ir pesticidus, o sunkesnė, kietesnė dirva darosi lengvesnė, o svarbiausia – puresnė. Dirvą labiausia pagerina žemapelkių durpės, nes jos turi daugiau maisto elementų ir yra gerokai mažiau rūgščios negu aukštapelkių durpės. Minėtos durpės skiriasi savo išvaizda. Žemapelkių durpės yra juodos, labiau susiskaidžiusios, jose nematyti augalų likučių, o aukštapelkių rusvai pilkos. Jose pastebimi samanų stiebeliai. Žemapelkių durpių reakcija daržovėms auginti yra tinkama, todėl jų kalkinti nereikia. Durpės skaidosi lėtai, todėl jomis pertręšti augalus pavojaus nėra. Durpėse yra augalams nepageidautinų aliuminio ir geležies junginių, todėl jas geriausia paskleisti anksti rudenį, kad lietus ir šaltis panaikintų tų junginių neigiamą poveikį. Vis dėlto naudoti kad ir palyginti neblogas žemapelkių durpes kaip trąšą nepatartina, nes kompostuotos su mėšlu ar kitomis organinėmis atliekomis virsta gerokai vertingesne trąša. Durpių, ypač kompostuotų su mėšlu, azotą augalai lengviau įsisavina.
Kompostas – labai vertingos maisto medžiagomis bei mikroorganizmais prisotintos trąšos. Šios trąšos ypatingos tuo, kad joms pagaminti nereikia pirkti specialių priedų – tam naudojamos įvairios organinės atliekos. Beje, šitaip galima lengvai atsikratyti besikaupiančių atliekų. Kompostas pagerina dirvos fizines savybes – padaro imlesnę vandeniui ir orui. Organinių medžiagų turtingoje dirvoje augalų šaknys ne tik geriau aprūpinamos vandeniu, oru, bet pagerėja ir šilumos režimas. Be to, iš tokios dirvos neišsiplauna tirpios mineralinės trąšos, nes padidėja dirvožemio sorbcinės (siurbiamosios) savybės. Iš perpuvusių komposto organinių medžiagų ir mikroorganizmų susidaro organinių junginių visuma, vadinama humusu. Geros kokybės kompostui reikės mėšlo kartu su durpėmis, šiaudais, žole, virtuvės atliekomis ir kitomis medžiagomis. Humusingose dirvose augalams yra gerokai daugiau maisto elementų, ypač azoto. Humuso kiekiui išsaugoti reikia skirti daug dėmesio. Visos prie namų ir sode bei kitos organinės atliekos turi būti kruopščiai surenkamos ir kompostuojamos, atskirose lysvėse auginami augalai žaliosioms trąšoms, o didesniuose plotuose – daugiametės ankštinės žolės. Nustatyta, kad po daugiamečių žolių dirvoje lieka 10-15 t/ha augalinių liekanų, skaičiuojant sausąja medžiaga, o po bulvių ir daržovių – vos 0,5-1,5 t/ha. Ankštinių augalų liekanos baltymingesnės ir vertingesnės už varpinių žolių liekanas, nes pasigamina daugiau humuso. Norint praturtinti dirvą humusu, reikia daugiau paruošti ne tik mėšlo, bet ir komposto. Labai svarbus komposto komponentas – mėšlas. Jame yra visų augalui reikalingų maisto elementų, o jų tarpusavio santykis geras. Tačiau mėšlas mėšlui nelygu. Galvijų ir arklių mėšlo sudėtis panaši, o kiaulių turtingesnis azoto ir fosforo bei mikroelementų. Vertingiausias yra paukščių mėšlas, tačiau jis labai koncentruotas, todėl jo negalima padauginti. Kompostui galima imti vieną dalį mėšlo ir 2-3 dalis durpių. Vasarą ruošiamame komposte, taip pat naudojant gerai susikaidžiusias žemapelkių durpes, mėšlo į kompostą galima dėti mažiau. Tinkamai paruoštas durpių su mėšlu kompostas beveik prilygsta gryno mėšlo vertei. Svarbu tai, kad tokį kompostą galima laikyti ilgiau, nes iš jo neišgaruoja azotas.
Kompostuoti tinka:
- jaunos, neturinčios sėklų piktžolės;
- medžių lapai, susmulkintos šakos, pjuvenos;
- apvytinta ir susmulkinta nupjauta žolė;
- šiaudai;
- virtuvės atliekos (nepatartina naudoti mėsą (tai traukia kenkėjus), turinčias sintetinių priedų atliekas);
- medžių pelenai;
- kavos, arbatos tirščiai;
- mėšlas, durpės (labai pagerina kompostavimą).
Kaip pasigaminti gerą kompostą?
- Kompostuoti pasirinkite pavėsingą vietą, kad nedžiovintų tiesioginiai saulės spinduliai.
- Kompostinė turi būti ne mažesnė nei 1 m³ dydžio (geriausiai 2 m³), kitaip kompostas negalės įkaisti iki reikiamos ligų sukėlėjams sunaikinti temperatūros.
- Kompostinę dėžę galite daryti iš medžio, šiferio, sutvirtinti plytomis. Tačiau niekada nekompostuokite į uždaras talpas, duobes – pritrūks oro.
- Kompostavimo dėžės dugnas turi būti kiauras, turėti sąlytį su žeme, kad dirvos organizmai galėtų laisvai migruoti.
- Dėžės dugną išklokite šiaudais (20 cm) arba durpėmis (15-20 cm), į apatinį sluoksnį dėkite ir stambesnes medžiagas.
- Kompostuokite sluoksniais, santykiu 1:2. Būtent: vienas sluoksnis daug azoto turinčios medžiagos (mėšlas, durpės, žolė, ankštiniai augalai), kiti du – daugiau anglies (šiaudai, sumedėję augalai, žievė, medžių pjuvenos, popierius, mažai susiskaidžiusios durpės).
- Laistykite kompostą, nes komposto mikroorganizmams reikia drėgmės. Tačiau būkite atsargūs ir neperliekite, antraip prasidės nepageidaujamas puvimas.
- Bent kartą per mėnesį pavartykite kompostą, kad jame nepritrūktų deguonies, būtino bakterijoms skaidyti organines medžiagas.
- Kad gerai išsilaikytų šiluma, komposto krūvą uždenkite šiaudais, durpėmis, žemėmis ar žole. Tokiu būdu sumažinsite drėgmės ir azoto nuostolius. Būtinai uždenkite komposto krūvą prieš žiemą, kad šaltyje nežūtų naudingos bakterijos.
Jeigu komposto krūva skleidžia amoniako kvapą – joje yra per daug azoto, o jeigu supuvusių kiaušinių, vadinasi, trūksta oro. Jei komposte esanti rūgšti terpė stabdo mikroorganizmų darbą, įdėkite ją neutralizuojančių kalkių, medžio pelenų.
Tręškite tik gerai pagamintu kompostu – tamsiu, trapiu, turinčiu saldoką kvapą. Apskritai rekomenduojama kasmet išberti apie 5–10 l komposto į 1m². Pagamintą kompostą paskleiskite ant dirvos, o tada įterpkite į maždaug į 5–8 cm gylį. Svarbu, kad kompostas būtų įterptas ne per giliai, kadangi būtent dirvos paviršiuje vyksta intensyviausia dirvos mikroorganizmų veikla. Galite ir mulčiuoti – padengti kompostu žemės paviršių. Tuo atveju tinka ir nevisiškai perpuvęs kompostas – galutinai suirs ant žemės.
Mulčias. Kaip papildomą priemonę dirvožemiui tręšti galite naudoti mulčią. Gamtinėje žemdirbystėje mulčias yra pagrindinė augalų maitinimo priemonė. Organinis mulčias – tai organinių medžiagų sluoksnis, užklojamas ant dirvos aplink augalus. Mulčias naudingas ne vien dėl maisto medžiagų. Neapaugusi ir niekuo nepadengta dirva saulėje greitai išdžiūsta, po lietaus pasidengia plutele, lietus ir vėjas išneša naudingas maisto medžiagos, todėl mulčias itin padeda išsaugoti jo derlingumą, taip pat stabdo piktžolių dygimą, skatina mikroorganizmų veiklą.
Organiniam mulčiui tinka:
- kompostas;
- perpuvęs kraikinis mėšlas;
- dvejų metų ar senesnės medienos pjuvenos, žievė;
- suvytusi žolė;
- neturinčios sėklų piktžolės.
- mulčiuoti geriausiai pavasarį, kai dirva jau įšilusi, bet nėra visai pradžiūvusi, arba vasaros pradžioje. Netinka sausai, įmirkusiai ar šaltai dirvai, kadangi mulčias sulaiko temperatūrą ir drėgmę.
Augalai, aplink kuriuos dėsite mulčią, turi būti ne mažesni nei 5 cm dydžio, o mulčio sluoksnis – apie 2,5–7 cm. Jeigu tokiu būdu norite nuslopinti ir piktžoles, dėkite storesnį mulčio sluoksnį. Vaismedžius mulčias turi siekti 35–45 cm už medžio šaknų ribų.
Sideraciniai augalai (arba sideratai), kaip žalioji trąša, atlieka keletą funkcijų – jie naudojami dirvožemio organinės anglies ir azoto praturtinimui, dirvožemio fizikinių savybių pagerinimui, taip pat atlieka fitosanitarinę funkciją. Siekiant praturtinti dirvožemį organine anglimi, žaliajai trąšai gali būti parinkti įvairiausi augalai, galintys užauginti pakankamą biomasės kiekį. Siekiant praturtinti azotu, žaliajai trąšai labiau tinka ankštiniai augalai, gumbelinėmis bakterijomis fiksuojantys atmosferos azotą. Lengvos granuliometrinės sudėties dirvožemiuose pagrindinis augalų auginimo žaliajai trąšai tikslas – praturtinti dirvožemį organine medžiaga, kuri turi įtakos kitoms svarbioms dirvožemio savybėms. Sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose žalioji trąša naudojama daugiau kaip fizikinių savybių gerinimo ir kaip humuso didinimo priemonė, maksimaliai išnaudojant ir kitus jos privalumus. Jeigu sąlygos leidžia, tinka auginti įvairių rūšių lubinus arba jų mišinius su varpiniais augalais, vikių, žirnių mišinius su varpiniais augalais, kryžmažiedžius, duodančius gausią biomasę. Didžiausia humuso išeiga priesmėlio dirvose gaunama iš lubinų ir dobilų liekanų. Užarus augalų antžeminę masę ir patręšus mėšlu, humuso kiekis padidėja 8,5-10,4 proc. Lubinų žalioji masė padidina bulvių derlingumą 13-15 proc., o kryžmažiedžių – 5-9 proc.. Plačiau apie sideratus aprašysiu kitame straipsnyje, nes jų panaudojimas yra žymiai platesnis.
Darbai Sodui 